Malonėkite kūrybos, kasdien. Kodėl ši tema man neduoda ramybės?

Šį tekstą labiausiai rašau sau, judinu energetinius vandenis. Mintį pradėti rašyti apie kūrybą (na nebūtinai rašyti, gali atsirasti ir kitų formų) man išmetė pasąmonė berašant ryto puslapius. O aš tempiu gumą ir nieko nedarau jau keletą mėnesių. Prieš šį gimtadienį darydama prasisukusių metų inventorizaciją supratau, kad daug kur trypalioju vietoj (čia būtent kalbu apie asmeninius projektus). Idėjų man niekada netrūko, bet trūko gazo. Ta prasme, kai reikia spausti gazą, aš prilėtinu ant 10, tada dar persuku galvoj visas mane stabdančias aplinkybes, dar važinėju aplink ir jau būnu beveik suvažinėjus pradinį norą/idėją kažką ten daryti. Kas įdomiausia, kad tik pastaraisiais metais tą supratau. Kai intensyviai pradėjau galvoti apie kūrybos temą ir jos išraiškos variantus, tada pradėjau labiau pastebėti kitų kūrėjų procesą. O kaip jie tvarkosi su ateinančiom mintim? Ir būtent tada pastebėjau pasikartojantį modelį. Paprasta formulė: va DABAR ATĖJO IDĖJA = DABAR DARAU (arba dabar randu kas man padarys). Taip, raktinis žodis yra DABAR. Nelaukiu savaitės, mėnesių ar metų. Dabar. Kitu atveju idėjoj nebeliks pulso ir tikėtina niekada ir neišeis nieko padaryti. (Been there, done that.) Neseniai vienoj knygoj perskaičiau, kad atėjus idėjai, tu su ja kone sudarai nematomą kontraktą. Tampi įpareigotas kuo greičiau ją realizuoti. Jei to nedarai, kontraktas sulaužomas ir ta pati idėja keliauja pas kitą kūrėją, kas imsis ją įgyvendinti. Štai ir priežastis, kodėl ilgai užlaikytoms idėjoms dažnai nebepavyksta įpūsti oro! Šitas mane perskrodė, nes juk kokios klaikiai nereikšmingos dažniausiai būna priežastys nesiimti savo idėjų. Pas mane dažniausiai būdavo: neturiu laiko, jėgų, pinigų, nuotaikos, dar kažko nemoku. Beeet, gera žinia, kad kūryba ir naujos idėjos visada kaip kokios antenos vandeny plauko aplink, vieną praradus, ateis kitos, tik reikia pastabumo aplinkai ir labai ant savęs nesupykti, kad praėjusios idėjos nepavyko. Dar vienas man nepasiteisinęs savęs apgaudinėjimas yra nuolatinis informacijos kišimas į save per podcastus, kursus, knygas, konferencijas ir t.t. ir įsivaizdavimas, kad taip darant ruošiu dirvą kažką DIDELIAM nutikti. Smegenys patiki, kad jau dabar kažką svarbaus darau, kai tuo tarpu nedarau nieko, arba nieko apčiuopiamo. Vieną kartą prieš kelis metus, po konferencijos, vieno juokelius mėčiusio ir scenoje kaip namuose besijaučiančio pranešėjo paklausiau, kur jis taip gerai išmoko viešojo kalbėjimo? Jo atsakymas buvo - tris metus 5 kartus per savaitę pasirodydavo Open mic’uose. (Ir šitas vyras taip pat turi žmoną ir tris vaikus!!). Tada po pokalbio atsimenu stoviu ir galvoju, o ką aš taip atkakliai praktikuoju, kad pasisektų? Ir supratau, kad tik žiūriu, kaip praktikuoja kiti.

Tikiu, kad kūryba kaip ir meilės energija reikalinga visiems. Nors kai aš augau, žodis kūryba buvo vartojamas tik kontekstuose susijusiuose su menininkais. Kaip džiaugiuosi, kad šiandien jau nebeturime tokios problemos.

Taigi, kalbėsiu apie tai, kas man pačiai kelia smalsumą.Kiek pasigilinus į mokslinę literatūrą, nesunku aptikti, kad kūryba nelanko žmonių esant streso būsenose arba įtemptam galvojime. Mūsų smegenys veikia dažniais, skirtingomis bangomis, kaip Beta, Alpha, Theta, Delta. Beta bangos aktyvuojasi, kai susiduriame su naujumu, mąstymu, kai mokomės. Tuo tarpu Alpha ir retais atvejais Theta bangos (nes yra daug sunkiau pasiekti) yra vadinamos kūrybos zona. Tokioje būsenoje žmogus vis dar būdrauja, bet tuo pačiu metu yra labiau atsipalaidavęs. O kūrybai įvykti reikia ramybės. Čia taip pat galime paaiškinti fenomeną, kai geros idėjos šauna atostogų metu, ar darant pačius paprasčiausius mechaninius veiksmus, kai nereikia galvoti: maudantis, vaikščiojant ir t.t.

Gan ilgą laiką turėjau problemų kažkam pasakyti, kad esu kūrybiška. Žinoma, tai susiję su saviverte ir kitais psichologiniais niuansais, BET. Kuo labiau per paskutinius 9 metus gilinausi į kūrybiškumą tuo labiau supratau, kad jis mums tiesiog nepriklauso. Niekam nepriklauso, todėl toks pasakymas tampa šiek tiek egoistinis, lyg tai būtų mano dalis, kaip akys, rankos ar kojos. O iš tiesų aš niekada nesu garantuota, kad kūryba mane aplankys tuo momentu, kai jos labiausiai reikės. Todėl yra vienas didelis skirtumas tarp žmonių, kurie drąsiai gali pasakyti, kad yra kūrybiški ir tarp tų, kurie drovisi tai įvardinti, tai žinojimas kaip prisikviesti savąsias mūzas, žinojimas, kad jie yra tas kanalas, per kurį kūryba ateina.

Neįsivaizduoju kūrybos be smalsumo. Čia kaip du partneriai. Domintis pasauliu neįmanoma nebūti kūrybišku. Iškart įsivaizduoju atsipalaidavusį žmogų, kuris užima erdvę tiesiog būnant savim, kur net cigaretės dūmas kažkaip savotiškai kvepia. Man ypač įsiminė Joseph Campbell pasakyta mintis, kurią išversčiau kažkaip taip: ,,Sekite savo džiaugsmo akimirką”. Mes darome begales skirtingų dalykų kasdien, ir ypač retais atvejais yra dalykų, kuriuos bedarant apima absoliučiai nuogas laimės jausmas. Pasak Campbell, čia ir yra įėjimas į kitą pasaulį, į kurį veda širdis, ne logiškai, atrodytų teisingai sudėliota, bet tau nuobodi realybė. Ir niekas negali mums pasakyti, kas tai. Mes patys turime išmokti atpažinti savo gelmes. Jis siūlo sučiupti tokias būsenas ir ten pabūti. Tiek, kiek reikės. Kokioje realybėje būti visada renkamės patys, kad ir kaip kartais sunku patikėti.

Todėl net neabejoju, kad kūrybiškumas padeda įgalinti savo potencialą. Žinoma, tai dažniausiai nėra patogu ir aišku, ar pasirinkimai teisingi, bet beveik visada įdomu. Dar aiškumo dėliai, rašydama ,,kūryba” aš neturiu minty tapimo menininkais, nors tai irgi didžiai sveikintina. Rašau apie gebėjimą nenuskęsti buityje, kai pašokti vienam gatvėje nebūtų laikoma keistuoliškumu, o pakliuvus į bėdą nepuolama į nusivylimą, o randami netikėčiausi sprendimai. Gal tai savotiškas gebėjimas žaisti, nepriimti pasaulio per daug rimtai. Kaip sakant, jumoras gelbėja visose situacijose. Aš neabejotinai tuo tikiu.

Kas man padeda nepamesti kūrybos?

Iš tikro labai daug dienų pametu, tada jaučiuosi negraži, neįdomi, nenoriu sportuoti, mylėtis. Nėra jėgų niekam. Tada prisistato sąžinės balsas su priekaištais, kaip aš čia neproduktyviai gyvenu. Tada traukiu save lauk. Pirmi vaistai - išrašyti visus skundus ant popieriaus arba į kompo Notes. Man labai padeda. Suprantu, kur stringu ir kokių minčių tiksliai yra per daug. Po to išsivedu save į pasimatymą. Dažniausiai tokie pasimatymai vyksta galerijose ar knygynuose. Jei yra galimybė, visada renkuosi vaikščioti basa ant žolės. Apkabinti medžius pagal draugės babūnės (pati liepė taip ją vadinti) parodytą spec. techniką. Taip pat puikiai energiją atstato, kai viena namuose pajudu muzikos ritmu. Kitas - kai keliauju, sąmoningai ieškau dvasinių patirčių, kūryba man taip pat apie tai. Mėgstu ir praktikas susijusias su garsu - gali būti meditacija per tam tikras melodijas ar gongus, dubenis. O iš tikro sąmoninga kūryba pas mane atėjo, kai jaučiausiai blogiausiai psichologiškai, tada labai stipriai pradėjau gilintis į save per knygas, podcastus, psichoterapiją, jogą ir kitokias praktikas. Pradėjau save pažinti. Čia dar buvo fazė, kai kiekviena knyga nudirbdavo savo darbą, o podcastai leisdavo pamatyti save per kitų patirtis. Dabar nebejaučiu tokio poveikio, gal dėl per didelės informacijos gausos, nes visko yra tiesiog per daug žmogeliui aprėpti, o gal paprasčiausiai būtasis gyvenimo etapas, kur visi sakiniai dedami giliai į kūną praėjo. Dabar sakyčiau yra net visai atvirkščiai, kai išgirstu kažką pasakojant apie savo sėkmingas veiklas jaučiuosi, kaip kas nors temptų iš galvos po vieną plauką. Noriu nebeskaityti, nebežiūrėti, nebeklausytis, o daryti pati. Noriu sau patikti, kad darau kažką dėl savo asmeninių projektų, noriu savim didžiuotis. Tai va šitas trumpas tekstas irgi apie DARAU.